Sveiki,

Rašau tai laiško forma, nes taip jūs turėsite pasirinkimą: arba atplešti voką arba ne.

Aš visą gyvenimą buvau plėšoma į kelias dalis. Aš visada turėjau klausyti kitų nuomonės, paklusti vyresniems už mane, gyventi pagal jų gyvenimo tiesas. Bet tos tiesos niekada nebuvo mano tiesos. Aš nenorėjau tikėti tuo, kas man buvo skiepijama, bet negalėjau, nes buvau maža. Buvau maža ne ūgiu, metais ar padėtimi visuomenėje. Buvau maža savo tikėjimu. Tiesiog per mažai tikėjau dalykais, kurie yra svarbūs man, per mažai domėjausi, per mažai kovojau už savo teises, už savo būtį, už teisę kalbėti. Bet ateina toks metas, kai tiesiog viskas atsibosta...

Augau ir brendau aplinkoje, kurioje laikas man varvėjo pirštais. Aš jį išvarvindavau neteisingose vietose, su blogą įtaką man turinčiais žmonėmis, darydama dalykus, kurių nederėčiau. Buvau labai jauna ir norėjau patirti viską gyvenime vienu ypu. Tik tuo metu nežinojau, kad tas džiaugsmas ir laimė, kurį aš tada nejučiomis jaučiau, buvo netikri. Tie dalykai, kurie man keldavo juoką dabar kelia liūdesį. Temos, kurios manęs neliesdavo ir praeidavo pro šalį, dabar beldžiasi į mano pasaulį. Ir pagaliau aš atidariau joms duris. Kaip tai atsitiko?

Prieš pora metų aš retkarčiais pajausdavau, kad turiu kažkokią misiją. Nesijausdama kažkokiu sensėjum ir nesitikėdama būti Jezus numeris du, aš pradėjau ieškoti. Taip ir prasidėjo mano Didysis Ieškojimų Metas. Iš pradžių aš skyriau savo meilę šuniukams gyvybės vagonėliuose, bet kiekvieną kartą išvažiuodama namo, jaučiau ašarų skonį kažkur tarp skrandžio ir burnos. Pasavanoriavusi ten, supratau, kad galbūt darau ne tai, ką kažkur giliai širdyje jaučiu. Ieškojau toliau. Skrolindama internetiniuose portaluose, užmačiau skelbimą. Pasiskambinau ir susitariau susitikti su Mergina, kuri visam tam reikalui vadovavo. Niekada netrūkau ryžto, tad atėjau iki NVO Avylio, kuris ir apvertė mane aukštyn kojom. Ten susipažinau su žmonėmis, kuriais dabar (kolkas) nedrąsiai galiu vadinti draugais. Ne tik jų šypsena, užsidegimas padėti kitam, nors pačiam viduje begalo skauda, bet ir atvirumas ir nuoširdumas mane stipriai pribloškė. Aš supratau, kad tie žmonės yra tokie, kuriais aš noriu būti, ir ko aš ieškojau visus tuos metus. Bet ties tuo Didysis Ieškojimų Metas neužsibaigė. Prie jo prisidėjo ir kitas Metas-  Kovojimo.

Kartais, kai atrandi ką nors gero, visada turi paleisti kažką blogo. Turiu omeny žmones, kurie tavimi netiki, trukdo ir bando prikišti savo neigiamą nuomonę apie tai, kuom tiki tu. Čia buvo didelė duobė: man svarbūs žmonės ir jų nuomonė, ypač, jei jie įgavę mano pasitikėjimą. Nebuvo lengva juos paleisti, ypatingai tada, kai norėtum, kad jie eitų kartu su tavimi. Blogai tada, kai tavim netiki draugai, bet man buvo dar blogiau – manim netikėjo šeima. Kai po Gyvosios Bibliotekos susitikimo aš parėjau namo švytinti, ir tikėdama, kad radau keliuką į savo kelią, buvau stipriai nuleista ant žemės. Mano šeima siaurų pažiūrų, dėl to aš keletą dienų kovojau su jais diegdama savo nuomonę, o jie rėkdami atgal savąją. Buvo visko: pykčių, ašarų, trankymų durimis... kol galiausiai išgirdau žodžius: „ Toma, tai ne tavo kova, tu nepriklausai toms socialinėms grupėms, aš tau neleidžiu būti to projekto dalimi“. Tuo metu man buvo 16 metų ir aš norom nenorom privalėjau klausyti tėvų. Nuleidau rankas. Man buvo gėda.

Judėjau toliau. Žmogaus kraujyje, tikriausiai, yra tas bruožas- nenuleisti rankų. Na, bent jau aš kuo aiškiausiai tai supratau. Dalyvavau veiklose, kuriose mano mama matė prasmę, kitaip sakant – pataikavau. Nelabai mačiau prasmę tame, bet neturėjau kito pasirinkimo. Praėjo metai. Vieną dieną, kaip ir kiekvieną kitą, skrolinau feisbuke, ir pamačiau nuotraukas iš Gyvosios Bibliotekos evento. Beveik apsiverkiau. Kažkur, iš mano širdies kampo, išgirdau žodžius: „Eik ir daryk“. Aš nebedelsiau. Spjoviau į tėvų, draugų, pažįstamų nuomones ir šiandien sudalyvavau savo Pirmojoje Gyvojoje Bibliotekoje. Galvojau, kad aš esu tikrai tolerantiška. Pasirodo ne. Šiandien aš pati sulaužiau savo sudarytus stereotipus. Kaip? Pasikalbėjau su žmogumi, kurio nesupratau, bijojau, nežinojau, nepažinojau. Tai buvo translytis žmogus. Ko man reikėjo? Noro. Tik tiek. Tiek mažai reikia, kad atsikratytum pilkų spalvų ir gyventum gražiau. Kad suprastum jį, ir net padėtum jam. Tai yra labai sunkus kelias iki savęs. Iki to, kuriuo turėjai būti gimęs. Tiesiog įvyko kažkoks nesusipratimas. O kai kurie žmonės to nesupranta, kaip ir aš. Iki šiandien.

Ties čia ir sustosiu. Ieškojimo Metas tęsiasi, bet pasineriu į didesnį – Kovojimo. Aš noriu kovoti už lygias žmonių teises. Nors ne, aš noriu, kad nebereikėtų kovoti. Aš noriu ir sieksiu to, kad bent jau mano aplinkoje atsivertų akys ir širdys, o individai būtų priimti be jokių kreivų žvilgsnių. Žmonės taip jau sutverti – bijo to, ko nepažįsta.

Mes jūsų laukiame atviromis rankomis ir širdimis. Tiesiog, ateikit.